„Numaldę vidinį jausmų triukšmą ir taip susilpninę mirtinai į trimatę realybę įsikibusio dėmesio gniaužtus, mes galime mokytis nukreipinėti savo dėmesį į pačias įvairiausias erdves arba, kaip atrodo iki tam tikros ribos, pasaulius. Galime atrasti ir lygiagretų tikrovės suvokimą, kuris taps daugiamačio suvokimo ištakomis. Taip dėmesys ir sąmonė nustoja buvę mūsų trimatės realybės belaisviais. Išsivysčiusiai iki daugiau nei vienos suvokimo formos sąmonei potencialiai pasiekiamas ir daugiamatis, arba Didysis Žinojimas, pasižymintis kitomis, nei gerai mums žinomas trimatis jo šešėlis – intelektas – savybėmis. Daugiamatė sąmonė arba Didysis Žinojimas – gyvas, aktyvus, jis tiesiogiai veikia mūsų tikrovę ir ją įkūnija. Jis gyvena.“
Tai Valentino Murausko, fiziko ir, mano įsitikinimu, didžiausio lietuvių filosofo – jei išminties meilę suprasime ne kaip intelekto žaidimą įvairiaspalvėmis išprotautų kategorijų kaladėlėmis, o kaip tikras rakto nuo žmogaus būties ir pasaulio pažinimo paslapties paieškas – žodžiai. Mano, kaip ir, neabejoju, daugelio kitų Valentą pažinojusių žmonių gyvenime jis paliko ryškų pėdsaką, nors bendravome palyginti neilgai, iš pradžių – darbo reikalais (šis „Jaunimo gretose“ 1991 metais paskelbtas interviu – tai pokalbis su juo), o po to – labiau asmeniniais. Nebeprisimenu, kas mane supažindino su juo. Atrodo, kažkas, ar tik ne Saulius Kanišauskas, žinodamas apie mano domėjimąsi „paranormaliais reiškiniais“, davė man vieno vilniečio fiziko, kuris esą nemažai išmano apie tokius dalykus, telefoną.
Su Valentu pirmąkart susitikome Antakalnio poliklinikoje. Čia patalpas nuomojosi jo įkurta bendrovė „Agnis“, gaminusi medicininės paskirties lazerius. Buvo 1991-ieji, didelių pokyčių ir didelių netikrumų metas. Ne tik išorinių, bet ir vidinių – pažintis su A., tiksliau, tai, apie ką vis daugiau sužinodavau, kėlė įvairiausių klausimų. Valentas buvo vienas iš tų retų žmonių, ar, tiesiai kalbant, vienintelis Lietuvoje, kuris galėjo bent į dalį jų atsakyti. Kiek žinau, jis mažiausiai dešimtmetį dalyvavo vadinamųjų paranormalių reiškinių tyrimuose, kurie buvo vykdomi tuometinės Sovietų Sąjungos moksliniuose kolektyvuose. Vieša paslaptis, kad Šaltojo karo laikais ir amerikiečiai, ir sovietai vykdė įslaptintas „psi fenomenų“ tyrimų programas, siekdami išsiaiškinti aiškiaregystės bei kitų neįprastų žmogaus gebėjimų mechanizmus ir pritaikyti juos, kaip čia mandagiau pasakius, nacionalinio saugumo poreikiams. JAV daugelį metų buvo vykdoma „Stargate Project“ skėtinė tyrimų programa, rusai turėjo savąjį jos analogą.
Nežinau, ar Maskvoje, Sankt Peterburge, kituose Sovietų Sąjungos miestuose veikusių laboratorijų tyrimuose jaunas fizikas iš Vilniaus dalyvavo formaliai, ar neformaliai, pasikviestas savo draugų ir kolegų. Su kai kuriais iš jų Valentas vėliau mane supažindino, Sovietų Sąjungos iširimo išvakarėse net buvau pakviestas į vieną uždarą šioje srityje dirbusių mokslininkų konferenciją, kurios, pasirodo, slapta vykdavo… Lietuvoje. Galbūt radęs laiko ir apie tai parašysiu, nors įspūdžiams perteikti ko gero labiau tiktų kino filmo scenarijaus, o ne prisiminimų žanras. Šiaip ar taip, būčiau linkęs manyti, kad Valentas naudojosi plačiais savo ryšiais tarp savo bendraamžių, jaunų tarybinių mokslininkų, eksperimentiškai tyrinėjusių paranormaliomis savybėmis pasižymėjusius „operatorius“, kurių tokioje didelėje valstybėje, suprantama, buvo nemažai.
Taigi, Valentas buvo iš tų fizikų, kurie, išgirdę apie visokius regėjimus per atstumą, snaudžiančio žmogaus vaikščiojimus kiaurai sienas ar žmogaus fizinį poveikį kariniams jūriniams radarams, nesukiojo piršto ties smilkiniu. Jis savo akimis buvo matęs tokių dalykų, kad, po kurio laiko išgirdęs iš manęs apie A., visiškai neatrodė nustebęs. Tik šypsojosi, tarsi žinodamas, iš kur ateinu, kurioje kelio dalyje esu dabar ir kas manęs lauks už posūkio. Šypsojosi, nes ko gero pats gerokai anksčiau buvo tuo pačiu keliu nuskubėjęs pirmyn.
Valentas ne tik disponavo gausiais paranormalių reiškinių tyrimų duomenimis, jis buvo puikiai susipažinęs su tuo, ką vadina Rytų ir Vakarų religinio misticizmo tradicijomis. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad geriausiai Lietuvoje išmanė sufizmo, budizmo dvasines praktikas, kartu likdamas visiškai racionaliu mokslininku, ieškančiu atsakymo į jam rūpinčius klausimus, susijusius su žmogaus fenomenu.
Dėl keisto sutapimo po kelerių metų nuo pažinties su Valentu persikėliau gyventi vos per kokį šimtą metrų nuo jo namų. Ir dar keisčiau, kad po paskutinio pokalbio jo namuose, kai pažadėjau vėl užsukti po vieno laukiančio darbo, daugiau su juo nebesusitikau. Metams bėgant vis prisimindamas jį ketindavau tai užsukti, tai paskambinti, bet vis sudvejodavau: darbas dar nebuvo padarytas.
Kai šios vasaros pradžioje buvo išleisti „Pokalbiai su A.“, nusprendžiau ilgiau nebeatidėlioti, užnešti knygą. Pamaniau, kad galbūt bus nepatogu po tiek laiko eiti į namus, verčiau užsuksiu į darbą. Prisėdau prie kompiuterio pasiieškoti dabartinio jo bendrovės adreso, sutrikau, ėmiau ieškoti dar, ir nutirpau: pasirodo, praėjo jau septyneri metai nuo Valento mirties. Pasijutau kaip nesavas. Jis juk buvo pačiame jėgų žydėjime. Netrukus vėl nustebau pamatęs, kad Valentas paliko knygą, kurios papildytas ir pataisytas leidimas pasirodė jau po mirties. „Sudievintas pažinimas, arba pažintas Dievas“ parašytas rusų kalba – veikiausiai dėl to, kad dėl daugelio aptarinėjamų dalykų diskutuodavo su draugais ir kolegomis Rusijoje, o gal ir dėl to, kad jo gyvenimo knyga būtų prieinama didesniam skaitytojų ratui. Šiaip ar taip, be jokio patoso sakau, kad ši knyga, kurią mums paliko Valentas, yra vienas svarbiausių šio amžiaus atradimų ieškantiems atsakymų, kas iš tikrųjų yra žmogus ir pasaulis, ir kodėl dalis – vienų mažesnė, kitų didesnė – kiekvieno iš mūsų patirties niekaip netelpa tokioje iš pažiūros aiškioje, iki kvantinių būsenų mokslo išlukštentoje fizinėje tikrovėje.
„Žmogus yra tiltas“, – sakė Valentas. Tyrinėdamas žmogaus fenomeną perėjo jį ir, esu tikras, tebegyvena šiomis paieškomis, nes nesibaigia ne tik žmogaus gyvenimas, bet ir jį gaubiančios Visatos paslapties pažinimas. Drįsčiau sakyti, kad tai yra geroji Valento gyvenimo žinia mums visiems.